Švedija importavo beveik 3 mln. tonų kitų šalių šiukšlių – ir dar gavo už tai pinigų

Švedija galėjo priimti svetimas atliekas, nes turėjo veikiančią atliekų deginimo infrastruktūrą

Šio modelio esmė paprasta: dalis atliekų, kurių neapsimoka arba neįmanoma perdirbti, deginama specialiose jėgainėse. Degimo metu išgaunama šiluma naudojama centralizuotam šildymui, o dalis energijos paverčiama elektra.

Todėl Švedijai nereikėjo žiūrėti į importuojamas šiukšles vien kaip į naštą. Jos tapo žaliava sistemai, kuri jau buvo prijungta prie miestų šildymo tinklų. Praktiškai tai reiškia, kad atliekų srautas galėjo būti planuojamas panašiai kaip kuro tiekimas.

Už atliekų priėmimą mokėjo tos šalys, kurioms šiukšlės buvo brangesnė problema

Svarbiausia detalė – Švedija ne tik importavo atliekas, bet ir gaudavo pinigų už jų priėmimą. Nurodoma suma siekė maždaug 373 Švedijos kronas už toną. Tai parodo, kad atliekų eksportuotojams buvo ekonomiškai naudinga atsikratyti šiukšlių užsienyje, užuot jas kaupusiems ar tvarkiusiems vietoje.

Toks sandoris abiem pusėms turėjo aiškią logiką. Atliekas siunčianti šalis sumažindavo savo spaudimą sąvartynams ar vietinei infrastruktūrai, o Švedija gaudavo papildomą kuro srautą savo deginimo įrenginiams. Būtent todėl ši istorija atrodo paradoksali: šiukšlės buvo ne tik importuojamos, bet ir apmokamos.

Deginamos atliekos šildė daugiau nei milijoną vartotojų

Švedijos atliekų deginimo modelis svarbus dėl to, kad jis buvo susietas su realiu energijos poreikiu. Deginant atliekas gaminama šiluma galėjo būti naudojama daugiau nei milijonui vartotojų aprūpinti per centralizuoto šildymo tinklus.

Tai paaiškina, kodėl importo mastas galėjo siekti beveik 3 mln. tonų per vienus metus. Jeigu deginimo įrenginiai turi pajėgumų, o šiluma turi kur būti panaudota, atliekų kiekis tampa ne tik ekologiniu, bet ir energetiniu klausimu.

Švedijos atvejis rodo atliekų politikos skirtumus tarp Europos šalių

Ne visos šalys turi vienodą atliekų tvarkymo infrastruktūrą. Vienur atliekos dažniau patenka į sąvartynus, kitur daugiau jų perdirbama, o Švedijoje reikšmingą vaidmenį užėmė deginimas su energijos gamyba.

Todėl beveik 3 mln. tonų importuotų šiukšlių nėra vien keistas statistikos faktas. Tai rodo, kad atliekų tvarkymas Europoje priklauso nuo konkrečių technologinių sprendimų, energetikos sistemos ir ekonominių paskatų. Švedijos atveju šie veiksniai sutapo.

Šiukšlių importas nereiškė, kad atliekos tiesiog buvo sukraunamos Švedijoje

Svarbu atskirti du dalykus: atliekų importą į sąvartynus ir atliekų importą energijai gaminti. Švedijos atveju akcentas buvo ne atliekų kaupimas, o jų panaudojimas deginimo įrenginiuose.

Dėl šios priežasties pats skaičius – beveik 3 mln. tonų – skamba stulbinamai, tačiau jis turi konkretų paaiškinimą. Šalis priėmė atliekas, nes už jas buvo mokama, o jų deginimas gamino šilumą. Būtent ši ekonomikos ir energetikos jungtis leido Švedijai iš svetimų šiukšlių gauti naudą.

Šaltinis: https://spacedaily.com/d-sweden-imported-nearly-three-million-tonnes-of-other-countries-garbage-in-a-single-year-and-got-paid-to-take-it-at-roughly-373-krona-a-tonne-because-burning-it-produces-heat-for-over-a-mi/